Už tai kas esu šiandien dėkoju visoms savo patirtims. Jų dėka esu kas esu šiandien, jos visos po mažą dalelę suformavo mane į asmenybę, kuria niekada nesitikėjau tapti.
Mano vaikystė buvo sudėtinga. Nejutau tėvo meiles ir tarp mūsų nebuvo ryšio apie kokį svajoja kiekviena dukra. Mano tėvas buvo tik fizinis kūnas mūsų namuose, kurie nuolatos buvo pripildyti kivirčais ir pykčiu. Vaikystėje svajojau apie daug dalykų, man atrodė kad ateityje viskas bus kitaip. Svajojau, kad užaugusi ištrūksiu iš pykčio ir neramumų pasaulio ir susikursiu savo svajonių gyvenimą. Tėčiui iškeliavus dėl ligos gyvenimas atnešė lyg naują bangą, atrodė kad dabar viskas kardinaliai pasikeis. Atrodė, lyg likimas pats viską sudėliojo savo eiga, viskas nurimo ir įsivyravo ramybė. Tačiau viskas pasirodė ne taip jau paprasta. Su laiku pajutau, jog mano gyvenimas krypsta visai ne ta linkme apie kurią aš visada svajojau. Kažkada vaikystėje susiformavę pasąmoniniai mąstymo modeliai nešė mane per gyvenimą pilną emocinių nesėkmių, liūdesio, nuoskaudų ir tamsos. Mano esminė kelionė prasidėjo labai anksti. Aš tuomet tikrai nesupratau, kad tai yra pirmieji ženklai mano būsimų pokyčių link ir to kas manęs laukia. Tačiau tai suprantu šiandien, nuėjusi tokį ilgą kelią, kuris truko gerą 10-metį. Suprantu viską kas vyko tuomet, kodėl tai vyko ir kad viskas turi priežastį bei tikslą.
Buvau jauna mergina, beveik studentė, kai mano gyvenimą pradėjo ženklinti mano netinkami pasirinkimai. Aš buvau pasimetusi, ieškojau patvirtinimo, kad esu kažko verta. Pamažu savo mąstymu ir elgesiu išstūmiau laimę iš savo gyvenimo ir niekam aplink nesuvokiant aš ėjau vis gylyn ir gylyn į tamsą. Kai gyvenau tamsoje, kentėjo mano kūnas ir siela. Dažnai aš nenorėjau klausyti sielos, bet ji visgi mane atvedė ten kur esu dabar ir už tai esu be galo dėkinga. Labai daug metų kentėjau nuo įvairiausių negalavimų. Buvau labai jauna, bet nuolatos lankiausi pas įvairiausių sričių gydytojus, nes neturėjau jėgų, nebuvau laiminga, o ir mano kūnas nebuvo mano draugas. Vėliau išgyvenau užslėptą depresiją, generalizuotą nerimo sindromą, kentėjau nuo panikos atakų ir psichosomatinių kūno sutrikimų, kurie taip ilgai gyvendami mano kūne pradėjo kurti rimtesnes ligas ir negalavimus. Visa ko pasekoje kentėjau ir nuo chroniško viso kūno skausmo, fibromialgijos, dirgliosios žarnos sindromo. Kaip aš sakau, turėjau turbūt „visus“ įmanomus sutrikimus. Tačiau sunkiausias „iššūkis“ teko mano žandikauliams. 3 metus negalėjau normaliai valgyti – mano žandikauliai buvo atsisakę atlikti savo funkcijas. Tiesiog – juose nebuvo jėgos ir juose nevyko normali kraujotaka. Kai reikėdavo kažkam paaiškinti kas su manimi vyksta, aš net ir pati sunkiai galėdavau tai paaiškinti, nes atsakymo nežinojau pati. Kaip žmogus gali negalėti kramtyti? Tai juk natūralus procesas apie kurį mes dažniausiai net negalvojame. Jaučiau gėdą, neviltį, sumišimą, stiprų emocinį skausmą, galvojau, jog man jau niekas nebegali padėti. Jaučiausi pyktį ir klausiau savęs kodėl man taip atsitiko. Bijojau lietaus ir debesų, bijojau savęs ir net savo šešėlio. Atrodė tarsi man reikia viso naujo kūno ir naujos pradžios.
Iš pačio sveikiausio žmogaus aš tapau pačiu ligočiausiu ir nelaimingiausiu. Laksčiau pas gydytojus, o jie tik sakė, kad pakitimų nėra, kad aš sveika. O kūnas tik vis labiau mane atakavo. Tradicinė medicina buvo bejėgė susidoroti su tuo kas vyko su manimi.
Viskas ką dariau, kuo bandžiau pridengti skausmą, kaip bandžiau jo išvengti ir kompensuoti kitais dalykais – viskas jį tik didino. Mano siela ilgėjosi manęs, ramybės ir namų. Kuo stipriau bandžiau nežvelgti i save, tuo skaudžiau man smogdavo. Kuo labiau vengiau pažvelgti į savo demonus, o juos tik skatinau – tuo labiau silpau.
Vieną dieną manyje įvyko stipri transformacija. Buvau tarsi supurtyta. Aš praregėjau. Supratau, kad jei nesikeisiu tai negyvensiu, nes ten kur buvau aš – tos būsenos gyvenimu nepavadinsi. Manyje įvyko stiprus lūžis. Supratau, kad viskas kas vyksta su manimi tai įspėjamieji signalai (angl. wakeup calls). Jei nesikeisiu, pražudysiu save ir mane užklups dar sunkesnė liga. Kančia dažnai yra pats geriausias šansas pasikeisti radikaliai. Ne truputį, ne iš dalies, o galimybė įvykdyti visišką savo kaip asmenybės, kaip žmogaus ir sielos transformaciją. Nuo to momento viskas pradėjo vykti natūraliai. Aš praregėjau. Mano akys plačiai atsimerkė.
Aš pagaliau prisiėmiau atsakomybę už save, įskiepijau meilę sau ir kas viskas pradėjo keistis. Supratau, kad ne kažkas kitas, o aš pati įstūmiau save į šį pragarą. Praeitis gali būti įvairi, visokia, tačiau tik mūsų mintys nuveda mus kažko link. Mano mintys atvedė mane prie ligos ir kančios. Kad praeitis nebesvarbi. Jos nepakeisi, o ateitį pakeisti mes galime.
Kai prisiėmiau atsakomybę, suvokiau, kad ten kur esu dabar, yra mano minčių ir nemeilės sau rezultatas. Jei save pastačiau i tokia padėtį, taip esu ir vienintelis žmogus galintis mane iš čia ištraukti, mane išgelbėti. Pirmą kartą apkabinau save ir ilgai verkiau. Klausiau savęs, kodėl šitiek metų savęs taip nemylėjau, netgi nekenčiau? Bet viskam yra savas laikas. Kiekvieno kelias skirtingas, nevienodai trumpas ar ilgas, lengvas ar sudėtingas. Tačiau tikiu, jog tokiems pokyčiams įvykti lengvo kelio tiesiog nėra.
Mes esame patys savo dievai ir demonai. Kasdien renkamės kuo būti. Ar šiandien toliau busiu pats sau šeimininkas ir vedlys ar leisiu mane užvaldyti nereikalingiems troškimams ir demonams? Mes galime sau padėti, kasdien, kiekvieną gyvenimo minutę pasirinkdami pakeisti save, kontroliuoti savo mintis ir tuo pačiu likimą.
Kol aš ilgau tikėjau kad esu tik aplinkybių auka, kad serga tik mano kūnas ir laukiau diagnozės, šiuo būdu aš kontrolę ir atsakomybę permesdavau kitiems. Kai prisiėmiau atsakomybę supratau, kad aš pati sau esu ir gydytoja ir gelbėtoja. Ir tokiu galime būti kiekvienas iš mūsų. Tai labai paprasti principai, tik iki jų kartais reikia keliauti begalę metų.
Šiandien esu be galo dėkinga gyvenimui, nes net ir tuo metu atrodę ypač blogi pasirinkimai atvedė mane čia kur esu dabar, į būseną kaip jaučiuosi šiandien. Man labai artimos mistiko Edgaro Keisio idėjos, jog mes esame sielos, kurios į žemę atkeliauja tik išmokti pasirinktų pamokų ir įgyti patirtis, jomis pasidžiaugti. Mes iš anksto pasirenkame tėvus ir gyvenimo pamoką. Mano požiūris jam artimas, nes tikiu, jog likimas yra dvejopas – tai jau iš anksto nulemtų patirčių bei pokyčių ir įvykių, kuriuos mes susikuriame patys savo jėgomis derinys. Tikiu, kad daug ką savo gyvenime galime pakeisti jei to norime, dėl to stengsimės ir mūsų išsvajotas rezultatas mus tikrai pasieks.
Tam, kad kažką savyje pakeistume iš esmės, turime pažvelgti giliai į save ir savo pasąmonę. Mes atsinešame informaciją iš kitų gyvenimų ir tai įtakoja mūsų gyvenimą čia ir dabar. Apskritai, mūsų pasąmonėje glūdi visa informacija apie mus ir mūsų elgesį, tai ko sąmoningai dažnai nesuvokiame – iš ten gimsta visi sėkmingi ir nesėkmingi mūsų gyvenimo modeliai. Žvilgsnis į pasąmonę mums leidžia suvokti mus formuojančius įvykius, patirtis ir jausmus bei pakeisti save iš esmės. Mes turime išsivalyti kūną ir mintis, tuomet jausimės laimingi čia ir dabar. Mums nerūpės lyginimasis su kitais, perdėtas domėjimasis kūniškais malonumais ir turtais.
Mano pokyčių ir savęs atradimo kelionė truko 10 metų. Dėdama visas įmanomas pastangas sau padėti išbandžiau daugybę metodų ir praktikų, kurios man iš ties labai pasitarnavo. Todėl šiandien esu pasiruošusi padėti TAU.
Nebūtina laukti stiprių įspėjamųjų signalų, pravartu pamilti save kuo anksčiau, kad išsaugotume kuo daugiau brangaus mums laiko. Nereikia savęs bausti, kad paskui netektų savęs surinkti iš naujo. Kiekvienas turime sielos kelią, savo pašaukimą ir paskirtį gyvenime. Kuo ankščiau tai pasistengsime suvokti tuo daugiau laiko sutaupysime.
Aš savame kelyje buvau užstrigusi ilgai, vis kartojau tas pačias klaidas kol suvokiau, kad tai ko sunkiausia atsisakyti ir tai kas labiausiai traumuoja ir yra dalykai į kuriuos turiu pažvelgti iš esmės. Tuomet, atsiveria naujos durys į gyvenimą. Kai tampame sąmoningesniais, lengviau pasiekti ir pačią pasąmonę. Kol ji mūsų priešas ir su ja kovojame, joks virsmas, pasąmonės programų šalinimas ir koregavimas neįmanomas. Kai tampame sąmoningesni, daugiau sustojame ir į save pasigiliname, pasąmonei daugiau nebereikia prieš mus maištauti ir ji tampa mūsų draugu. Tuomet drauge su ja mes galime pakeisti savyje daug dalykų, susitelkiame ties vienu tikslu – tapti tokiais ir tuo kuo trokštame.
Šiandien manyje šviečia saulė, nepriklausomai nuo oro. Aš myliu lietų, debesis, aš myliu save ir visatą. Aš vertinu žmones ir galimybes, aš myliu ateitį, o dar labiau myliu dabartį. Šis momentas mums pats brangiausias – jis neįkainojamas, nes niekada nebepasikartos.
Nei vienas iš mūsų neesame tobulas, taip pat ir aš. Nereiškia, jog esu robotas, ir nejaučiu nerimo ar baimės. Tačiau visi jausmai sveiki. Jie neperdėti, ir jie nebetiksliai. Jei kažką jaučiame reikia įsigilinti i tai, o ne nuo to bėgti. Jei jaučiame kažką neigiamo, išsiaiškiname iš kur tai kilo, kažką keičiame, pripildome save meile ir pozityvu ir viskas tuomet išsisprendžia. Kai pamilsti save, nebeleidi bereikšmiams dalykams tavęs gąsdinti. Išsiaiškiname jausmų kilmę ir juos išgyvename, o jei jie drumsčia sielos ramybę, juos paleidžiame.
Aš noriu, kad jus pamatytumėte save ir pasaulį būtinybes lygintis, konkuruoti, smerkti, bausti ar kritikuoti save ar kitus.
Aš noriu, kad jus pamatytumėte save ir pasaulį meilės ir džiaugsmo akimis. Ženkime šviesos link kartu. 💚
– Asta Asteen